Finishing my thorough examination of the Rouen Cathedral that I wrote about in my last post, me and Anna engaged in some psychogeography. In a scope of around one hour we stumbled upon two more churches that, together with the Cathedral, were located in very close vicinity. First one, located directly behind the Cathédrale Notre-Dame de Rouen, was a relatively tiny structure (for a gothic church) called Eglise Paroissiale Saint-Maclou. Although my senses were saturated from observing all the details of the Cathedral by this time, it was still impressive to witness another gothic masterpiece several meters away. The church was positioned in the middle of a small square, surrounded by colorful wooden buildings that essentially characterize the Rouen old town. Their irregular column placement, frequent asymmetry and crude finish contrasted the strict and almost pedantic mathematical placement of every detail and peace of slab of the church, homogeneously white except for some yellowish brown overtones that signified the age of the building. I was greeted by a geometrically neat sprawling arcs that looked like the presbytery (the back side of the gothic church), but upon noticing the entrance at the center of it, I was rather perplexed at the positioning of the church. It had an entrance proper at the front of it, leading to the nave, but unlike most buildings that decorate and highlight the façade of the church this one had a lot more prominent presbytery compared to its front. I was left wondering whether such peculiar placement was intentional or accidental. For some reason I leaned more towards the former.
Rollo
Apie Prancūziją, kuri nėra tik Paryžius – 2 dalis: Ruanas
Atidžiai apžiūrėjus Ruano katedrą, apie kurią rašiau praėjusį kartą, su Onute pasidavėme psichogeografijai. Vienos valandos bėgyje aptikome dar dvi bažnyčias, kurios, kartu su katedra, buvo išsidėsčiusios visiškai šalia viena kitos. Pirmoji iš jų, esanti iškarto už Cathédrale Notre-Dame de Rouen, buvo nedidukė (gotikinės bažnyčios standartais) Eglise Paroissiale Saint-Maclou. Nors mano juslės buvo gerokai persotintos katedros detalių tuo metu, dar vienas gotikinis šedevras, nutolęs vos keletu metrų, vis tiek nustebino. Bažnyčia stovi viduryje nedidelės aikštelės, apsupta spalvingų medinių pastatų, kurie charakterizuoja Ruano senamiestį. Jų netaisyklingos kolonos, neretai pastebima asimetrija ir apgrabus apdirbimas stipriai kontrastuoja su griežtu ir pedantiškai matematišku kiekvienos bažnyčios detalės ir luito išdėliojimu bei homogeniška balta spalva, kai kur pageltusia ir bylojančia apie pastato amžių. Mane pasitiko geometriškai taisyklingai plintantys skliautai, atrodo, priklausantys presbiterijai (galinė gotikinės bažnyčios dalis), tačiau pastebėjus jos centre esantį įėjimą kiek pasimečiau bažnyčios pozicionavime. Ji turi normalų priekinį įėjimą, vedantį į navą, tačiau skirtingai nei dauguma pastatų, kuriuose dekoruojamas ir išryškinamas fasadas, ši bažnyčia pasižymi stipriau išreikšta presbiterija, lyginant su jos priekine dalimi. Tai privertė susimąstyti, ar tokia keista pozicija buvo atsitiktinumas, ar iš tiesų strategiškai apgalvotas sprendimas. Kažkodėl linkstu prie pastarojo varianto.
About France that is not only Paris – Part I: Beauvais and Rouen Cathedral
I have visited France four times by now and haven`t once been to its capital. For some reason I feel absolutely indifferent towards the overhyped glamour of Paris. I recognize the cultural impact the city is capable of, but comparing Paris to the whole of France seems unjustified. It is a big and historically and culturally rich country that has a lot to tell. To imagine that everything that the country has to offer could be experienced in one city seems naïve to me. And I have seen enough of it to say that people that restrict themselves to exploring only the country`s capital are missing out. I have been planning my latest trip to France since August. Although towards Jean-Paul Sartre`s political and philosophical views, not unlike the majority of Marxist and post-modernist French philosophers of the time, I feel a certain revulsion and am in a habit of criticizing, his novels and short stories are generally enjoyable reads. Healthy amount of nihilism is entertaining to observe in his characters. This summer I have indulged myself in reading his collection of short stories The Wall. One story in particular called The Childhood of a Leader was especially intriguing. At one point in the story the main character – Lucien – embarks on a trip to Rouen with his friend Bergère. After reading this segment I decided to visit the same city in northern France with my beautiful life’s companion – Anna.
Apie Prancūziją, kuri nėra tik Paryžius – 1 dalis: Beauvais miestas ir Ruano katedra
Prancūzijoje jau esu buvęs keturis kartus, tačiau nei karto neaplankiau šalies sostinės. Kažkodėl jaučiuosi visiškai abejingas išpūstam Paryžiaus žavesiui. Suvokiu kultūrinę sostinės svarbą, tačiau Paryžiaus tapatinimas su visa Prancūzija man atrodo labai nepagrįstas. Tai yra didelė istoriniu ir kultūriniu atžvilgiu turtinga šalis, turinti daug ką papasakoti. Įsivaizduoti, jog viskas, ką šalis turi pasiūlyti galėtų būti patirta viename mieste, atrodo labai naivu. Ir jos mačiau pakankamai, kad galėčiau pasakyti, jog žmonės, apsiribojantys tik šalies sostinės pažintimi, labai daug praranda. Paskutinę kelionę į Prancūziją planavau nuo Rugpjūčio mėnesio. Nors Jean-Paul Sartre politiniam ir filosofiniam požiūriui (kaip ir daugeliui prancūzų marksizmo ir postmodernizmo išpažinėjų filosofijai) jaučiu tam tikrą pasibjaurėjimą ir esu linkęs kritikuoti, jo romanai ir apsakymai paprastai gan maloniai skaitosi. Sveiką nihilizmo kiekį, būdingą jo veikėjams, yra gan įdomu stebėti. Šią vasarą prisėdau prie jo apsakymų kolekcijos pavadinimu Siena. Vienas iš apsakymų, Lyderio Vaikystė, buvo ypač intriguojantis. Vienu metu pagrindinis apsakymo veikėjas – Lucien – išsirengia į kelionę su savo draugu Bergère aplankyti Ruano. Po to, kai perskaičiau šį segmentą, nusprendžiau aplankyti tą patį miestą šiaurės Prancūzijoje su savo gražiąja gyvenimo kompanione – Onute.
blogcomposmentis 