Apie Prancūziją, kuri nėra tik Paryžius – 1 dalis: Beauvais miestas ir Ruano katedra

IMG_1265 - Copy.JPGPrancūzijoje jau esu buvęs keturis kartus, tačiau nei karto neaplankiau šalies sostinės. Kažkodėl jaučiuosi visiškai abejingas išpūstam Paryžiaus žavesiui. Suvokiu kultūrinę sostinės svarbą, tačiau Paryžiaus tapatinimas su visa Prancūzija man atrodo labai nepagrįstas. Tai yra didelė istoriniu ir kultūriniu atžvilgiu turtinga šalis, turinti daug ką papasakoti. Įsivaizduoti, jog viskas, ką šalis turi pasiūlyti galėtų būti patirta viename mieste, atrodo labai naivu. Ir jos mačiau pakankamai, kad galėčiau pasakyti, jog žmonės, apsiribojantys tik šalies sostinės pažintimi, labai daug praranda. Paskutinę kelionę į Prancūziją planavau nuo Rugpjūčio mėnesio. Nors Jean-Paul Sartre politiniam ir filosofiniam požiūriui (kaip ir daugeliui prancūzų marksizmo ir postmodernizmo išpažinėjų filosofijai) jaučiu tam tikrą pasibjaurėjimą ir esu linkęs kritikuoti, jo romanai ir apsakymai paprastai gan maloniai skaitosi. Sveiką nihilizmo kiekį, būdingą jo veikėjams, yra gan įdomu stebėti. Šią vasarą prisėdau prie jo apsakymų kolekcijos pavadinimu Siena. Vienas iš apsakymų, Lyderio Vaikystė, buvo ypač intriguojantis. Vienu metu pagrindinis apsakymo veikėjas – Lucien – išsirengia į kelionę su savo draugu Bergère aplankyti Ruano. Po to, kai perskaičiau šį segmentą, nusprendžiau aplankyti tą patį miestą šiaurės Prancūzijoje su savo gražiąja gyvenimo kompanione – Onute.

Continue reading

Apie vaporwave’ą ir jo palikuonis – 1 dalis

kaisiadorys-vapour

Ne vieną kartą girdėjau terminą vaporwave’as naudojamą iškreiptam 80-tųjų ir 90-tųjų įkvėptam įvaizdžiui ir elektroninės muzikos formai apibūdinti. Iki šiol niekuomet nepasistengiau pasidomėti ir išsiaiškinti, kas yra vaporwave‘as. Vieną dieną visai netyčia aptikau vaizdo įrašą Youtube; visų pirma mane patraukė perdėtai švelnios pastelinės spalvos ir Lenino galva įrašo thumbnail`e. Tai buvo sulėtinta rusiško šlagerio versija su lygiai taip pat pakeista Rhianna`os gabalo pradžia. Kad ir kaip absurdiškai viskas atrodė, kūrinys mane užbūrė ir privertė jį kartoti daugybę kartų. Beklausant bandžiau išsiaiškinti tokios savo reakcijos šaltinį. Terminas, kuris šauna į galvą bandant apibūdinti būseną, kurią kūrinys sukėlė, yra disonansinė nostalgija. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, naujoje valstybėje vis dar buvo jaučiama Sovietų sąjungos įtaka. Atitinkamai, rusiška muzika man nebuvo svetima, nors visuomet jai jaučiau stiprią atstūmimo reakciją. Žaizdos ištisose kartose, paliktos sovietų okupacijos, privertė mane ir daugelį mano bendraamžių atstumti viską, kas buvo susiję su rusišku pradu. Tačiau buvo beveik tiek pat žmonių, kurie net po Sovietų sąjungos košmarų su nostalgija nepaleido tam tikrų rusų kultūros aspektų. Rusiška muzika buvo vienas jų. Atitinkamai, ji mano juslių neaplenkė, nes ją girdėdavau mokykloje, gatvėse ir viešajame transporte. Neprisimenu to su nostalgija; toli gražu. Ir tikriausiai niekuomet neklausyčiau jos savanoriškai. Tačiau sulėtinta to paties stiliaus muzikos versija užbūrė mane. Įtariu, jog taip yra todėl, kad ji yra pakankamai pažįstama, kad grąžintų mane į vaikystė (nors ir nelabai laimingą), tačiau pakankamai skirtinga, kad jos neatstumčiau tik išgirdęs. Keistai iškreiptas kūrinio garsas taip pat įgauna pasityčiojimo iš originalaus kūrinio savybę, kas pateisina mano klausymą, išvengiant kognityvinio disonanso klausant ir mėgaujantis gabalu, kuris buvo sukurtas politinio rėžimo, nuniokojusio mano valstybę, prieglobstyje.

Continue reading

Apie moderniojo karo metodus ir sterilių vabzdžių techniką – 2 dalis

15jh_castle_siegeTurint omeny poslinkį karo metodologijoje, nėra sudėtinga įsivaizduoti naujus išmanius būdus, kurie pakeistų XX amžiaus tankus ir šautuvus. Vienas stipriausių karo strategijos pokyčių vyko Antrojo Pasaulinio karo periodu, kai kiekviena kariaujanti frakcija stengėsi pralenkti savo varžovus pačiu originaliausiu ir efektyviausiu įmanomu būdu. Kad ir koks tamsus šis periodas buvo, jis pasitarnavo kaip eksponentinio šuolio katalizatorius technologijų ir mokslo progrese. Didžioji dalis šiandieninių patogumų ir būtinybių nebūtų išrastos dar ilgą laiką, jei ne Antrasis Pasaulinis karas; nuo penicilino iki kompiuterių, šalys buvo priverstos konkuruoti viena prieš kitą įvairiausiais aspektais tam, kad įgautų pranašumą prieš varžovę. Nors konfliktai XXI amžiuje nėra taip ryškiai pastebimi didžiajai žmonių populiacijos daliai, didžiųjų šalių nacionalinei gynybai skirtas biudžetas parodo, jog didelė dalis šalies BVP vis dar yra skiriama galimai karo grėsmei ir nacionalinių bei tarptautinių grėsmių šalinimui. Atsižvelgti, kuri nacionalinio biudžeto dalis buvo skiriama karui skirtingais istoriniai periodais, yra labai įdomu. Tai taip pat padeda suvokti dabartinės tarptautinės įtampos perspektyvą. JAV šiuo metu gerokai pirmauja pagal išlaidas nacionalinei apsaugai, skyrusi 596 milijardus dolerių šiam tikslui 2015 metais. Tai atitinka 3.3% šalies BVP ir 16% nacionalinio biudžeto. Tai yra beveik 3 kartus daugiau, nei tam pačiam tikslui skiria Kinija, kuri yra laikoma antroji pasaulyje šiuo atžvilgiu. Rusija, nors išleidžia žymiai mažiau nei JAV, atiduoda 5.4% šalies BVP karo kaštams. Vienintelės šalys, skiriančios tokią didelę dalį nacionalinio biudžeto kariuomenei yra Izraelis, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emiratai ir, tikėtina, Irakas.

Continue reading

Apie moderniojo karo metodus ir sterilių vabzdžių techniką – 1 dalis

binary-797263_1920Mokslas šiuo metu yra ranka, vedanti žmoniją į priekį ir padedanti beveik visose įsivaizduojamose srityse; nuo ūkininkavimo iki švietimo. Genetiškai modifikuoti augalai suteikia galimybę patenkinti eksponentiškai augančią maisto paklausą, sukeltą demografinio sprogimo. Pasiekimai medicinos moksluose padeda kontroliuoti ligas, prailginti gyvenimo trukmę ir užtriktinti gyvenimo kokybę. Daugelis mūsų naudojasi technologiniais prietaisais darbo, pramogų ar švietimo tikslais kiekvieną dieną. Nepaisant visų gėrybių, kurias atneša mokslas, jis gali būti panaudotas radikaliai priešingų idėjų realizacijai. Žvilgsnis į praėjusį šimtmetį parodo nevilties ir griovimo mastą, kurį gali atnešti mokslo ir technologinis progresas. Tai yra galingas įrankis, tačiau jo funkciją nustato juo besinaudojantis individas. Antrasis pasaulinis karas buvo mokslo, kaip griovimo priemonės panaudojimo, aukštuma: Manheteno projektas ir atominis ginklas, japonų „731-asis vienetas“, kuris išgarsėjo kaip mokslinio metodo iškrypimas. Po XX amžiaus beprotystės, jis primena apie žmonijos progreso košmarą, klaidą, kurios nebegalima kartoti. Nepaisant to, mokslas ir technologijos vis dar yra karo varomoji jėga. Metodai yra kiek subtilesni, tačiau tiek pat pavojingi. Mokslas lygiai taip pat gali būti panaudotas savanaudiškiem, valdžios ištroškusiem ir destruktyviem individų ar organizacijų tikslams.

Continue reading