Apie Prancūziją, kuri nėra tik Paryžius – 2 dalis: Ruanas

IMG_1216Atidžiai apžiūrėjus Ruano katedrą, apie kurią rašiau praėjusį kartą, su Onute pasidavėme psichogeografijai. Vienos valandos bėgyje aptikome dar dvi bažnyčias, kurios, kartu su katedra, buvo išsidėsčiusios visiškai šalia viena kitos. Pirmoji iš jų, esanti iškarto už Cathédrale Notre-Dame de Rouen, buvo nedidukė (gotikinės bažnyčios standartais) Eglise Paroissiale Saint-Maclou. Nors mano juslės buvo gerokai persotintos katedros detalių tuo metu, dar vienas gotikinis šedevras, nutolęs vos keletu metrų, vis tiek nustebino. Bažnyčia stovi viduryje nedidelės aikštelės, apsupta spalvingų medinių pastatų, kurie charakterizuoja Ruano senamiestį. Jų netaisyklingos kolonos, neretai pastebima asimetrija ir apgrabus apdirbimas stipriai kontrastuoja su griežtu ir pedantiškai matematišku kiekvienos bažnyčios detalės ir luito išdėliojimu bei homogeniška balta spalva, kai kur pageltusia ir bylojančia apie pastato amžių. Mane pasitiko geometriškai taisyklingai plintantys skliautai, atrodo, priklausantys presbiterijai (galinė gotikinės bažnyčios dalis), tačiau pastebėjus jos centre esantį įėjimą kiek pasimečiau bažnyčios pozicionavime. Ji turi normalų priekinį įėjimą, vedantį į navą, tačiau skirtingai nei dauguma pastatų, kuriuose dekoruojamas ir išryškinamas fasadas, ši bažnyčia pasižymi stipriau išreikšta presbiterija, lyginant su jos priekine dalimi. Tai privertė susimąstyti, ar tokia keista pozicija buvo atsitiktinumas, ar iš tiesų strategiškai apgalvotas sprendimas. Kažkodėl linkstu prie pastarojo varianto.

Praėjimas Rue Damiette gatve mus privedė prie dar vienos bažnyčios – Abbatiale Saint-Ouen. Buvau nuoširdžiai nustebęs matydamas bažnyčią, kuri buvo iš esmės tokio paties dydžio, kaip ir katedra. Onutei ji savo didingumu atrodė dar įspūdingesnė, nei pastaroji.

20170315_134937.jpg

Abbatiale Saint-Ouen

Tamsesnė, labiau glūdinti nei akinanti, ir akivaizdžiai ne taip gerai prižiūrima, kaip katedra, ji privertė mane suprasti, kiek daug pastangų ir žmonių darbo reikėjo šių gotikinių bažnyčių įgyvendinimui. Kiek daug planavimo, finansinių ir politinių derybų, architektūrinio dizaino, akmenų apdirbimo, statybų, medienos ir stiklo apdorojimo bei laiko buvo investuota į jos iškėlimą. Tapus tiekos žmonių galybės paminklų liudininku per tokį trumpą laiką, pripildė mane pasididžiavimu, jog priklausau šiai rūšiai. Nenuostabu, jog Dievas, kad ir kaip būtų piešiamas skirtingose kultūrose, dažnai yra vaizduojamas kaip architektas; žmonės, galų gale, yra kūrėjai, o jų sukonstruota dievybė, suprantama, yra tobula kūrėjo manifestacija.

20170315_134859.jpg

Komunistai, kaip visada, turi viską sugadinti.

Tiek, kiek bažnyčia savo išore yra tamsi ir grėsminga, atvirkščias variantas galioja jos interjerui. Sienos ir kolonos spindi baltu akmeniu, o saulės šviesa į vidų skverbiasi taip, lyg bažnyčioje nebūtų vitražų, kurie blokuotų patekimo kelią. Šį vaizdą galėjau palyginti su Marktkirche Hanoveryje, Vokietijoje – centrine miesto bažnyčia, kuri buvo stipriai apgriauta Antrojo pasaulinio karo metais. Po restauracijos buvo nuspręsta nestiklinti bažnyčios naujais vitražais, todėl galiausiai buvo įdiegti permatomi langai. Tai, be abejo, leido dideliems saulės šviesos kiekiams patekti į bažnyčią ir, atitinkamai, labai prašviesino jos interjerą. Abbatiale Saint-Ouen, tuo tarpu, yra savo vidumi tokia pat šviesi, kaip ir Marktkirche, tačiau jos langus puošia daugybė vitražų. Ir nėra beveik jokio dirbtinio apšvietimo, kuris padėtų tai įgyvendinti. Toks efektas buvo pasiektas dėl protingo langų išdėliojimo, didžiulio paviršiaus ploto, kurį jie užima, išplitę beveik per visas navos sienas trimis aukštais, ir išmanaus permatomo ar matinio stiklo panaudojimo, kuris apsupa languose vaizduojamas figūras iš spalvoto stiklo.

20170314_114659.jpg

Abbatiale Saint-Ouen interjeras

Deja, tačiau tik po to, kai grįžau iš kelionės, perskaičiau apie bažnyčios vargonus, kurie, švelniai tariant, yra nuostabūs. Palyginti kuklus bažnyčios dekoras ir nedidelis kolonų ar kitų objektų kiekis viduje atskleidžia masyvų instrumentą, kabantį navos gale. Tuo metu to nežinojau, tačiau šie vargonai buvo pastatyti tikriausiai geriausiai žinomo XIX amžiaus vargonų meistro – Aristide Cavaillé-Coll. Abbatiale Saint-Ouen vargonai buvo vienas paskutinių jo projektų, todėl gali būti vadinami gulbės giesme. Instrumento pozicionavimas ir akustinės neužkrautos bažnyčios galimybės sudaro sąlygas netrukdomam garso rezonansui, kurį daug žmonių laiko tobulu. Garsus vargonininkas ir kompozitorius Charles-Marie Widor, pabandęs instrumentą pirmą kartą, apie jį kalbėjo kaip „vertą Mikelandželo“.

Vargonai turi 4 manualus (klaviatūras, išdėliotas eilėmis), 30 pedalų ir 32 pėdų sub-bosinį vamzdį, kuris bažnytiniuose vargonuose pasitaiko retai, ir suformuoja 16 Hz „garso“ bangas, kurių žmogaus ausis praktiškai neregistruoja, mat esame prisitaikę girdėti garso bangas, prasidedančias nuo 20 Hz dažnio. Atitinkamai, klausytojas jaučia vibravimą, o ne garsą. Šiuo metu rašant gailiuosi, jog neaptikau informacijos apie šiuos vargonus prieš kelionę. Būčiau norėjęs paklausyti Louise Vierne ar Pierre Pincemaille kūrinių, grojamų šiuo instrumentu. Dabar galiu tik klausyti įrašų, darytų šioje bažnyčioje ir įsivaizduoti, jog juos girdžiu gyvai, stovėdamas priešais nuostabius vargonus. Kūrinys apačioje buvo įrašytas Abbatiale Saint-Ouen.

Už bažnyčios driekiasi jaukus parkas su eksponatais, bylojančiais apie Normandijos praeitį, apie kurią kalbėjau praėjusį kartą. Ryškiausia yra Rollo – pirmojo Normandijos kunigaikščio – skulptūra. Pastaroji, priešingai nei Rollo antkapio statula katedroje, labiau pabrėžia jo skandinavišką kilmę, išreikštą didingais ūsais ir kovine apranga. Buvo labai įdomu vis pastebėti išmėtytas po visą miestą detales, primenančias apie šiaurietišką regiono prigimtį: pavyzdžiui, Vikingų laivo repliką vienoje iš katedros koplyčių arba akmenį su išgraviruotomis runomis parke.

20170314_114413.jpg

Rollo, pirmasis Normandijos Kunigaikštis

Mano vaikštinėjimai nuvedė anapus Senos upės, kitapus senamiesčio. Išsyk pajutau visai kitokią atmosferą šioje miesto dalyje. Baržos ir industriniai pastatai pradėjo vis dažniau užkabinti mano žvilgsnį, kol galiausiai priėjau industrinės paskirties geležinkelio tinklą – Gare de Rouen-Orleans.

20170314_130922.jpg

Industrinė Ruano pusė

Pakeliui taip pat pastebėjau labai kūrybingą miesto pateikimo būdą – daugybę stendų, išsidėsčiusių po visą miestą, vaizduojančių garsius meno kūrinius dailininkų, kurie tapė specifinėse Ruano vietose. Stendai stovi lygiai toje vietoje, kur autorius sėdėjo dirbdamas prie savo šedevro. Atitinkamai galima matyt miesto vaizdą tuo kampu, kuriuo jį matė dailininkas, tapydamas pavaizduotą kūrinį.

Sekanti mano stotelė buvo Musee d`Histoire Naturelle gamtos istorijos muziejus  – viena įsimintiniausių aplankytų vietų visame Ruane. Muziejaus administracijos filosofija yra beveik tokia pat įdomi, kaip ir jo eksponatai. Įėjimas – visiškai nemokamas, o darbo valandos – gan keistos ir skiriasi priklausomai nuo savaitės dienos. Svarbi muziejaus dalis – siekiamybė išlaikyti pradinę jo XIX amžiaus išvaizdą kaip įmanoma tiksliau. Tai taikoma eksponatams, interjerui, talpykloms ir net eksponatų apipavidalinimui bei dekoracijoms. Net jei minėti dalykai yra restauruojami, bet kokia akivaizdi modernizacija yra griežtai ribojama. Viskas turi būti restauruojama išlaikant originalią išvaizdą. Visa tai lėmė labai keistą, tačiau be galo malonų apsilankymą. Savaime aišku, eksponatų aprašymų anglų kalba nėra. Tai dalinai sugriautų muziejaus įvaizdį ir Prancūzijoje būtų gan neįprasta. Nors būčiau norėjęs šiek tiek paskaityti apie eksponatus, mano pasitenkinimui pakako ir vien tik vaizdo.

Pirmajame kambaryje, į kurį buvau nukreiptas, buvo įrengta laikina paroda, kuri gerokai skyrėsi nuo likusio muziejaus ekspozicijos – jos išdėstymas ir vizualizacija buvo aiškiai šiuolaikiška. Tai buvo paroda apie maistą ir jo svarbą pasaulyje, kartu su nuotraukų galerija iš Peter Menzel fotografijos albumo Hungry Planet. Tiems, kurie nėra susipažinę su jo darbais: tai fotografas, padaręs nuotraukų seriją, vaizduojančią šeimas įvairiose pasaulio šalyse su jų savaitės maisto atsargomis. Tai toli gražu nebuvo pirmas kartas, kai mačiau laikiną šio fotografo darbų parodą muziejuose. Prieš pusantrų metų panašią ekspoziciją mačiau Deutsches Museum Miunchene, Vokietijoje bei įvairiuose interneto puslapiuose, kuriuose pristatomos pavienės nuotraukos iš albumo. Be fotografijų, kambarys buvo pripildytas informacinių stendų su statistika ir faktais apie maistą ir mitybą – Prancūziškai, žinoma. Atitinkamai, negalėjau pilnai įsisavinti parodoje pateiktos informacijos, tačiau tai manęs nenuliūdino, mat žinojau, kas laukia sekančiame aukšte.

Ir tai manęs nenuvylė. Visas muziejus yra padalintas į 7 dalis: (1) žinduolių, (2) žuvų, roplių ir varliagyvių, (3) geologijos, (4) paleontologijos, (5) kontinentinės kultūros ir gamtos, (6) paukščių ir (7) vabzdžių bei kitų bestuburių gyvūnų ekspozicijas. Ankstyvo XX amžiaus stikliniai indai su mineralais, augalais ir gyvūnų organais, girgždančios medinės grindys, pageltęs popierius su ranka rašytais eksponatų aprašais ir vos pakankamu apšvietimu jų išskaitymui, grubiai išpiešti fonai ir dekoracijos su pablukusiomis spalvomis bei visur vyraujanti tyla. Visa tai prisidėjo prie tikrai unikalios atmosferos, kurios nebuvau patyręs jau ilgą laiką. Ir nors muziejus iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti senas ir nedidukas, čia yra stebinančiai daug ką pamatyti. Praleidau apie 3 valandas atidžiai stebėdamas eksponatus.

20170314_143557.jpg

Musee d`Histoire Naturelle

Pirmoji salė išsyk mane pasitiko priešais vienas kitą stovinčiais įvairaus amžiaus žmonių skeletais viename salės gale ir skirtingų beždžionių skeletais kitame, praktiškai stebinčiais vieni kitus, kas atitinkamai iššaukė šypseną mano veide. Buvo aiškiai matoma, jog didžioji dalis gyvūnų iškamšų – labai senos, keistos ir beveik bauginančios. Mane, kaip biologą, labai sudomino žinduolių ekspozicijos sekcija su išlaikytu kengūros ar delfino vaisiumi, ančiasnapio skeletu bei jūrų vėplio kaukole. Čia taip pat buvo teratologijos skyrius – stipriai fiziškai deformuotų gyvūnų kolekcija, pagarbos verta gyvačių stikliniuose induose kolekcija ir išnykusių gyvūnų fosilijos, kurių ryškiausia – pilna kardadančio liūto kaukolė. Žmonių trūkumas, niūrus apšvietimas ir tūkstančiai nejudančių keistenybių privertė mane jaustis lyg vaikštant XIX amžiaus mokslininko rūmų viduje.

20170314_145832.jpg

Jūros vėplio kaukolė ir delfino vaisius

 

Kontinentinės kultūros ir gamtos galerija buvo vis dar tvarkoma. Didelė dalis vitrinų buvo tuščios. Turint omeny, jog turėjau likusią tik valandą apžiūrėti sekančią muziejaus dalį prieš šiam užsidarant, nepajaučiau, jog būčiau daug praradęs. Kai pasiekiau bestuburių sekciją, jau buvau ganėtinai pavargęs nuo informacijos kiekio, kurį sudorojau iki tol, ir nebuvau pasiryžęs toliau versti prancūziškų aprašymų. Atėjus į vabzdžių karalystę bandyti atskirai atkreipti dėmesį į kiekvieną gentį ir šeimą visuomet yra sunku. Tai nestebina, mat ~75 proc. pasaulio gyvybės rūšių yra bestuburiai gyvūnai (šiuo metu yra aprašyta apie 1,9 milijonai gyvybės rūšių žemėje), iš kurių apie milijoną sudaro vabzdžiai. Skirtumai tarp kai kurių vabzdžių rūšių be mikroskopo yra sunkiai pastebimi. Tiesiog esi pasveikinamas daugybės mažų šešiakojų būtybių, kurios numalšina bet kokį norą tyrinėti kiekvieną iš jų; ypač prieš tai 2 valandas kruopščiai nagrinėjus kitas iškamšas. Vienintelė vitrina, kuri specialiai prikaustė mano dėmesį, buvo senų konservuotų parazitinių kirmėlių ekspozicija, kuri pasižymėjo tam tikra nostalgija, mat kai universitete turėjau ruoštis parazitologijos kurso egzaminui, teko mokyti iš panašių preparatų. Todėl stovėjau prie indų su kirmėlėmis ir žaidžiau žaidimą bandydamas atspėti egzemplioriaus rūšį arba bent gentį nežiūrėdamas į aprašymą. Kai baigiau reikalus su kirmėlėmis, muziejus jau užsidarinėjo.

20170314_160449.jpg

Bestuburių gausybė

Vakare aš su Onute nusprendėme gan anksti pavakarieniauti, tad vaikščiojome po miestą ieškodami jaukios vietos prisėsti ir užkąsti. Tai buvo pirmas kartas, kai susidūrėme su prancūzų įpročiu, kuris, kiek žinau, yra paplitęs visoje šalyje. Mūsų paieškos prasidėjo apie 18 valandą. Atradome kelias vietas, kurios atrodė daug žadančios, tačiau kiekvieną kartą užkalbinus padavėją šis mus nuvildavo pranešdamas, jog šiuo metu virtuvė nedirba ir galime rinktis tik iš gėrimų meniu. Kitaip sakant – jokio maisto. Pirma tai atrodė kaip atsitiktinumas, tačiau patikrinus 4-5 vietas, kur susidūrėme su identiška situacija, sutrikome ir ėmėme blaškytis. Panašus scenarijus sekė kitą dieną, kai ieškojome vietos papietauti apie 12 valandą dienos. Dauguma restoranų buvo arba užsidarę, arba visiškai tušti, be nei vieno kliento. Pradėjau įtarti, jog egzistuoja gan siauras laiko langas, per kurį žmonės valgo. Tai man atrodė gan svetima sąvoka, mat buvau įpratęs Lietuvoje valgyti kada tik panorėjęs. Ilgainiui išsiaiškinome, jog taip ir buvo. Pasirodo, didžioji dalis, išskyrus greito maisto ir daugelį netradicinio maisto, restoranų tiekia maistą 13-14 valandomis pietums ir 19-20 valandą – vakarienei. Ši tradicija yra labai stipri ir didžiajai dalei piliečių – savaime suprantamas dalykas. Įdomu, jog tai buvo tikriausiai didžiausias kultūrinis skirtumas, kurį patyriau visos kelionės metu, nors iš šono tai gali atrodyti kaip gan nesvarbi detalė.

Dar vėliau tą vakarą aptikome labai nedidelį jaukų vyno barą LA MIGA su vos keliais staliukais, ispaniško vyno ir užkandžių pasirinkimu bei gyva muzika. Nors buvau pasiryžęs ieškoti vietos, kuri turėtų platų sidrų pasirinkimą (ir tokia vieta išliko mano neatrasta visos kelionės metu), Onutė išsyk ją įsimylėjo. Muzika buvo esminis patirties elementas, suderinantis ispanišką baro atmosferą su prancūzišku prisilietimu, mat atlikėjai buvo du: gitaristas, kuris dainavo ispaniškai, ir prancūziškai dainuojanti moteris. Pastarosios pasirodymas buvo ypač malonus.

IMG_1208.JPG

La Miga

Sugrįžę į viešbutį po naktinio pasivaikščiojimo išbandėme dar vieną iš Normandijos garsiųjų sūrių – Neufchâtel, vieną seniausių sūrių Prancūzijoje. Pastarojo ieškojau būtent fromagerie – specializuotoje sūrio parduotuvėje. Galėjau rinktis iš jauno arba subrendusio Neufchâtel. Parduotuvės savininkas mane informavo, jog jaunas sūris yra šiek tiek kietesnės ir grūdėtos konsistencijos bei švelnesnio skonio, tuo tarpu subrendęs yra labiau kreminis ir stipresnis. Kadangi nesu labai pratęs prie stiprių pelėsinių sūrių, nusprendžiau nerizikuoti ir paėmiau jaunąjį. Kaip ir yra tradiciškai įprastą, manasis Neufchâtel buvo širdies formos. Skonio atžvilgiu jis nedaug skyrėsi nuo Camembert, nors buvo kiek stipresnis (subrendęs tikriausiai būtų buvęs per daug stiprus mano skonio receptoriams) ir ganėtinai sūrus (tikriausiai sūriausias sūris, kurį ragavau Normandijoje).

20170314_213525.jpg

Neufchatel

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s