Apie moderniojo karo metodus ir sterilių vabzdžių techniką – 2 dalis

15jh_castle_siegeTurint omeny poslinkį karo metodologijoje, nėra sudėtinga įsivaizduoti naujus išmanius būdus, kurie pakeistų XX amžiaus tankus ir šautuvus. Vienas stipriausių karo strategijos pokyčių vyko Antrojo Pasaulinio karo periodu, kai kiekviena kariaujanti frakcija stengėsi pralenkti savo varžovus pačiu originaliausiu ir efektyviausiu įmanomu būdu. Kad ir koks tamsus šis periodas buvo, jis pasitarnavo kaip eksponentinio šuolio katalizatorius technologijų ir mokslo progrese. Didžioji dalis šiandieninių patogumų ir būtinybių nebūtų išrastos dar ilgą laiką, jei ne Antrasis Pasaulinis karas; nuo penicilino iki kompiuterių, šalys buvo priverstos konkuruoti viena prieš kitą įvairiausiais aspektais tam, kad įgautų pranašumą prieš varžovę. Nors konfliktai XXI amžiuje nėra taip ryškiai pastebimi didžiajai žmonių populiacijos daliai, didžiųjų šalių nacionalinei gynybai skirtas biudžetas parodo, jog didelė dalis šalies BVP vis dar yra skiriama galimai karo grėsmei ir nacionalinių bei tarptautinių grėsmių šalinimui. Atsižvelgti, kuri nacionalinio biudžeto dalis buvo skiriama karui skirtingais istoriniai periodais, yra labai įdomu. Tai taip pat padeda suvokti dabartinės tarptautinės įtampos perspektyvą. JAV šiuo metu gerokai pirmauja pagal išlaidas nacionalinei apsaugai, skyrusi 596 milijardus dolerių šiam tikslui 2015 metais. Tai atitinka 3.3% šalies BVP ir 16% nacionalinio biudžeto. Tai yra beveik 3 kartus daugiau, nei tam pačiam tikslui skiria Kinija, kuri yra laikoma antroji pasaulyje šiuo atžvilgiu. Rusija, nors išleidžia žymiai mažiau nei JAV, atiduoda 5.4% šalies BVP karo kaštams. Vienintelės šalys, skiriančios tokią didelę dalį nacionalinio biudžeto kariuomenei yra Izraelis, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emiratai ir, tikėtina, Irakas.

Grįžtant amžiumi atgal į 1939-1945 metus, vykstant Antrajam Pasauliniam karui, skaičiai, kuriuos minėjau anksčiau, gerokai nublanksta. JAV savo karo išlaidas, lyginant su dabartimi, sumažino mažiausiai, ir skyrė ~32% savo nacionalinio BVP. Sovietų Sąjunga ir Didžioji Britanija skyrė didžiulę 45% BVP dalį, tuo tarpu Vokietija turėjo skirti pusę savo BVP karo išlaidoms. Galiausiai turint omeny karo išlaidas viduramžiais ir renesanso laikotarpiu, vieno skaitmens procentinė BVP dalis atrodo praktiškai nereikšminga.

1535-1547 metų periodu Anglija skyrė vidutiniškai 30% savo centrinės valdžios išlaidų karo kaštams kiekvienais metais. Situacija 1658-1813 metų Anglijoje yra dar sunkiau įsivaizduojama, kai vidutiniškai 74.6%  nacionalinio biudžeto buvo paskirta karo reikmėms! Kita vertus, turint omeny, jog šiais laikais gauname nemokamo mokslo prieigą ir gyvybės draudimą čia Europoje, ir didžioji dalis turi išmanųjį telefoną bei automobilį, nėra taip sudėtinga suprasti situaciją praeityje, lyginant su dabartiniu amžiumi.

Kitas dalykas, kurį vertėtų turėti galvoje, yra faktas, jog dabartinis išlaidų įvertinimas nacionalinei gynybai gali nepilnai atspindėti tikrąjį vaizdą. Ilgalaikių duomenų iš pagrindinių karo kurstytojų, ypač Šiaurės Korėjos, Sirijos ir Somialio, trūksta. Galime tik spėti nacionalinio biudžeto kiekį, kurį Šiaurės Korėja skiria savo karo mašinai, tačiau tikėtina, jog jis viršija 20% BVP. Skaičiai taip pat skiriasi priklausomai nuo duomenų šaltinio. Duomenų lyginimas tarp skirtingų šaltinių yra neblogas būdas kiekvienos šalies skaidrumo šiuo klausimu vertinimui. Kuo stipresni skaičių svyravimai tarp šaltinių, tuo yra labiau tikėtina, jog duomenys iš tos šalies yra nepatikimi. Kaip pavyzdys galėtų būti Rusija, kur skaičiai svyruoja tarp 3% ir 6%, arba Irakas, kur karo išlaidos gali būti svyruojančios net nuo 13% iki 8%, priklausomai nuo šaltinio.

Dar vienas dalykas, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį, yra tai, jog nacionalinės apsaugos išlaidos nebūtinai atspindi tikrą biudžeto dydį, skirtą šiam tikslui. Kitos sritys gali būti netiesiogiai susijusios su karo išlaidomis. Geras pavyzdys būtų lėšų skyrimas moksliniams tyrimams ar švietimui. Didelė dalis naujų atradimų gali būti pritaikomos karo kontekste. Taip buvo ir Antrojo Pasaulinio karo metu, kai geriausi to meto fizikai (ypač J.R. Oppenheimer`is, E.Fermi`s ir R.Feynman`as) savo teoretines žinias pritaikė atominio ginklo sukūrimui. Švietimas taip pat gali būti lengvai pritaikomas karo tikslams: profesionalūs mokslininkai, medikai, programuotojai, psichologai ir t.t. žymiai labiau pasitarnauja valstybei karo metu, nei neišsilavinę civiliai su rudimentinėmis šių sričių žiniomis. Atitinkamai, švietimas yra ilgalaikė investicija ir apsidraudimas.

Pastarųjų dešimtmečių mokslinis progresas atvėrė daug galimų kelių netiesioginiam karui prieš žmones. Kai kurie jų gali būti pasiskolinti iš kitų taikomojo mokslo aspektų, kaip kad vabzdžių kenkėjų naikinimo. Sterilių vabzdžių technika (SVT)  yra vienas iš šiuolaikinių biologinių kenkėjų kontrolės metodų. Dauguma anksčiau taikytų SVT programų visame pasaulyje buvo sukoncentruotos ties skirtingomis kenkėjų musių rūšimis. Jų  efektyvumas buvo įvairus. Šio metodo esmė yra gan paprasta: tam tikras kiekis sterilių (negalinčių lytiškai daugintis) individų, priklausančių rūšiai, kurią norima išnaikinti ar sumažinti, yra veisiami laboratorijoje ir dideliais kiekiais paleidžiami į laisvę. Jei jų kiekis yra pakankamai didelis, sterilūs individai palaipsniui užgožia laukinę tos pačios rūšie
s populiaciją. Individai gali poruotis, tačiau palikuonių nesusilaukia.

Tsetse-BKF-2

Musė cėcė – vienas iš SVT taikinių. Šaltinis: International Atomic Energy Agency

Nevaisingos kopuliacijos ilgainiui užtikrina, jog negyvi populiacijos nariai nebus pakeičiami naujos kartos narių, todėl visas populiacijos skaičius krenta. Nors šis metodas yra gan efektyvus prieš nedideles populiacijas, didesnės populiacijos dažniausiai po kiek laiko atsistato. Skirsiu šiek tiek laiko, kad šį metodą apibūdinčiau suprantamiau.

Įsivaizduokite labai mažą kaimelį, kuriame gyvena 3 moterys ir 3 vyrai. Šis kaimas gali būti laikomas viena populiacija. Visos 3 moterys yra vaisingos ir geba išnešioti palikuonį, tačiau tik 1 iš vyrų yra vaisingas. Kiti du moters negalės apvaisinti. Visi 6 gyventojai apie savo vaisingumo būseną nieko nežino. Taip nutinka, jog visi 6 individai pradeda santykius vieni su kitais ir atitinkamai suformuoja 3 poras. Jie taip pat lytiškai santykiauja (taip pat priimkim tai, jog šio kaimelio gyventojai neturi galimybės naudotis kontraceptinėmis priemonėmis). Po kiek laiko, viena kaimelio moteris pastoja. Likusios 2 poros, nepaisant jų pastangų, negali susilaukti vaikų, tačiau lieka ištikimos vieni kitiem ir miršta senatvine mirtimi po kelių dešimtmečių be tiesioginių palikuonių. Laimingoji pora per tą laiką susilaukia 2 vaikų – abi mergaitės. Tačiau todėl, kad likusios dvi kaimelio poros vaikų nesusilaukė, mergaitės neturės potensialių seksualinių partnerių. Atitinkamai, jos lieka vienintelėmis kaimo gyventojomis. Po dar kelių dešimtmečių jos abi miršta. Kaimelis lieka negyvenamas, nes visa jo populiacija išmirė.

Tai yra geras pavyzdys, kaip didžioji dalis tam tikros lyties individų, būdami sterilūs, gali privesti prie populiacijos išnykimo. Žinoma, šiuo atveju atmetame naujų gyventojų persikėlimo į kaimelį galimybę, kas pasitaiko gan dažnai judrių gyvūnų populiacijose, ypač sparnuotiems. Mes taip pat atmetame kraujomaišą – poravimąsi tarp giminingų individų – nes žmonių reprodukcijoje galioja labai stipri atranka, tuo tarpu žemesnės klasės gyvūnams, kaip kad nesocialiems vabzdžiams, būdinga labiau atsitiktinė atranka. Nepaisant to, pastarasis pavyzdys parodo, kokią žalą sterilūs individai gali padaryti nedidelei populiacijai.

Tačiau jei mes nuspręstume kaimą vėl apgyvendinti, šį kartą didesniu žmonių kiekiu – 100 vyrų ir 100 moterų, iš kurių 60 vyrų – sterilūs, situacija gali būti visai kitokia. Jei likę 40 vyrų nėra sterilūs, ir visi jie leidžiasi į lytinius santykius su moterimis ir turi po vieną vaiką, turime dar 40 naujų individų, kurie gali tarpusavyje lytiškai santykiauti. Tai yra pakankamas individų baseinas tam, kad populiacija neišnyktų. Sterilūs vyrai miršta be palikuonių, tačiau jų partnerės gali leistis į lytinius santykius su kitais vyrais. Jeigu populiacija yra pakankamai didelė, jos turi pasirinkimą, priešingai nei pirmojo pavyzdžio atveju. Naujai gimę individai pralenkia mirusius individus kiekiu, todėl populiacija išlieka. Žinoma, mes, šiuo atveju, atmetame atsitiktinės mirties prieš seksualinius santykius galimybę, arba kitas nelaimes, kurios galėtų ištikti kaimą (pavyzdžiui mirtina virusinė liga). Tokiais atvejais naujagimių kiekio gali neužtekti mirusiems individams pakeisti. Šis argumentas yra pritaikomas ir vykdant kenkėjų programas, mat SVT, panaudota prieš dideles vabzdžių populiacijas, efektyvi gali būti tik tuomet, kai šalia yra taikomi kiti šiuolaikiniai kenkėjų kontrolės būdai (pvz. cheminės medžiagos).

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s